Ryškus nenoras „verstis per galvą“ dėl kažko. Jeigu atskiri atvejai ir pasitaiko, tai nebent dėl tam tikros būtinybės – pavyzdžiui, kai reikia, o daugiau nėra kam.

Toks žmogus linkęs duoti darbo savo galvai ir gyventi būtent iš savo protinio darbo vaisių. Tačiau tai nereiškia, kad jis negali krauti anglių dėl savo „silpnos sveikatos“. Gali. Bet nenori. Reiškia, kuo anksčiau jis ras, kur naudoti savo intelekto gebėjimus, tuo tvirčiau atsiribos nuo visų nemalonumų, kurie neišvengiamai kyla tokiais „prievartos“ atvejais.

Būtinybė dirbti fizinį darbą esant visiškam nenorui, dažnai tampa nervinių protrūkių priežastimi, o tai gali privesti prie liūdnų, netgi tragiškų pasekmių.